Agnė Žemaitytė

Kai tolsti nuo Vilniaus, ties kažkuriuo besiplečiančios erdvės kilometru pakimba jausmas, kad reikia lėtinti greitį. Daugiau dangaus, daugiau oro, daugiau žemės. Užnugaryje liko kunkuliuojanti energija, o miškai, kuriuose slypi mūsų tautos identitetas, ramina. Beveik visas kelias į „Laimės namus“ yra mišku. Ir gerai, nes kaip gi be perėjimo iš vienos realybės į kitą. Kardokų kaimas, Kazlų Rūdos kaimynystėje kuriame stovi iš molio ir šiaudų pastatytas Aušros ir Rolando Augučių namas, atrandamas tų žmonių, kurie ieško pavyzdžio kaip gyventi darnoje su gamta ir savimi. „Laimės namai“ – vieta žemėje, kuri porai padėjo atkurti savo tapatybę.  Kada prasideda tasai pilnatviškas geras sutarimas? Pasak Aušros ir Rolando – tuomet, kai apėjęs pasaulį (pagyvenęs svečioje šalyje) surandi savo vietą gimtinėje ir joje įsitaisai. Visam. Ir daliniesi viskuo, ką turi.

Marius ŽITKUS

Miškingos Kazlų Rūdos apylinkės vilioja gamtą mylinčius žmones. Keletas jaunų šeimų, nusprendusių Lietuvos ir užsienio didmiesčių bruzdesį iškeisti į lietuviško sodžiaus ramybę, įkvėpė gyvybės netoli Višakio Rūdos esančiam Kardokų kaimui. Kelerius metus iš šiaudų, molio ir nendrių pastatytuose namuose gyvenantys kardokiečiai sako, kad jų bendruomenę lankantiems smalsuoliams nori savo pavyzdžiu parodyti, jog įmanoma gyventi kitaip nei įprasta. Kardokų kaimą prieš aštuonerius metus atradęs Raimundas Vaičiūnas teigia, kad besiplečiančios gyvenvietės nariai siekia gyventi harmonijoje su aplinka. Gamtos paviliotos Kardokuose nuolat gyvena keturios šeimynos ir dar tiek pat kuriasi.

Tie, iš kregždžių lizdų

Kardokų naujakuriai nėra nuo išorinio pasaulio pasislėpti norintys keistuoliai. Keletas iš jų kasdien važinėja vos už 30 kilometrų esantį Kauną, kuriame dirba ir į mokyklą leidžia savo atžalas. „Nemažai kardokiečių dirba informacinių technologijų srityje, nes toks darbas suteikia laisvę dirbti iš namų. Mūsų kaimynai – farmacininkų šeimyna“, – išankstinę nuostatą, kad rinktis neįprastą gyvenimo dažniausiai sau leidžia meniškos prigimties žmonės, paneigia R. Vaičiūnas. „Esame jautresnių sielų, mylime gamtą ir mėgstame gyvūnus, norime gyventi natūralioje aplinkoje“, – pasirinkimo gyventi kaime priežastis vardina Kardokų kaimo bendruomenės aktyvistė Aušra Augutė, kartu su vyru Rolandu čia įsikūrusi po kelerių metų, praleistų Airijoje. Iš pradžių gretimų kaimų gyventojus stebinę, „tais iš kregždžių lizdų“ vadinti kardokiečiai, susidraugavo su kaimynais, kurie dabar džiaugiasi jaunų žmonių draugija ir dalyvavimu kultūriniame Višakio Rūdos gyvenime.

Sima KAZARIAN

Šeima sėda prie pietų stalo. Virš jo – moliu tinkuotoje sienoje įspaustas saulės simbolis. Ant stalo dubenėliai su ryžiais, daržovių troškiniai, pagardinti egzotiškais prieskoniais. Tėvai sudeda rankas maldai ir užgieda sanskrito kalba.
Tai ne vaizdelis iš saulėtosios Indijos gyventojų kasdienybės. Ši šeima – lietuviai Aušra ir Rolandas Augučiai, įsikūrę savo pačių rankomis statytame šiaudiniame name vidury miškų, Kardokų kaime. Juos ir greta įsikūrusias šeimas sieja ekologinėmis idėjomis paremtas, natūralus gyvenimo būdas.

Gamtoje nereikia nei žaislų, nei televizoriaus

Gyventi gamtoje Augučiai nusprendė spontaniškai, pradėję gilintis į dvasinius dalykus. „Dirbome Airijoje tam, kad galėtume grįžti į gamtą“,- šypsojosi Rolandas, kuris su žmona per penkerius metus svetur užsidirbo pinigų tam, jog galėtų įsikurti Kardokuose. „Skaitėme nuostabias Anastazijos knygas ir natūraliai mums atėjo noras taip gyventi“,- pasakojo Aušra. Jos vyras paantrino, kad labai užkabino ir migracijoje perskaitytas straipsnis, kurio pavadinimas skambėjo „Laikas emigruoti į kaimą“. „Laimei reikia ne didelių, o jaukių namų“,- teigė Rolandas, kuris neslepia, jog buvo atsikandęs didmiesčių, nes Dubline kamščiuose tekdavo prastovėti ir po kelias valandas. „Be to, galvojome ir apie vaikus, nenorėjome, kad jie augtų ant asfalto“,- pasakojo jis. „Kaip smagu, kai būdamos mažytės dukros nuogos lakstydavo lauke. Iš lovos į smėlio dėžę ir žaidžia, kaip smagu! Sraigės, žiogai, varlės geriausi draugai, nereikia nei žaislų“,- šypsojosi Aušra.